F.Kauzonas: Vytautui grąžinta karūna

 

Giedrius Kazimierėnas „Vytautas, laukiantis karūnos“

Tai, kas įvyko penktadienio pavakarę Trakų pilyje, Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius, pavadino vienu svarbiausių kultūros įvykių „jeigu ne Lietuvoje, tai Trakuose garantuotai“. Pilies salėje, kuri kažkada buvo skirta kunigaikštienei, pristatytas tapytojo profesoriaus Giedriaus Kazimierėno paveikslas „Vytautas, laukiantis karūnos“. Dalyvavo keliasdešimt kultūrai ir istorijai neabejingų žmonių.

Sveikindamas savo kolegą tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pasakė: „Šiandien šiuo savo paveikslu Giedrius Kazimierėnas uždėjo karūną Vytautui. Sveikinu - pagaliau Vytautas su karūna“.

Ta proga sveikinimo, o gal greičiau asmeninio džiaugsmo, kalbas pilyje sakė Trakų istorijos muziejaus direktorius V.Poviliūnas, profesorius G.Kazimierėnas, meno istorikė daktarė Rasa Gečaitė, dailininkas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius, Seimo narė Dangutė Mikutienė.

„Respublikos“ skaitytojui siūlau keletą Vytauto „karūnavimo“ proga išsakytų minčių.

Profesorius Giedrius Kazimierėnas

„Dar mokinukas, patekęs į Trakų pilį, netekau žado. Žiūrėjau į tą stebuklą. Niekada nesvajojau, kad ateis tokia diena, kai aš joje pakabinsiu savo paveikslą. Ir štai ta diena ėmė ir atėjo.

Šis darbas yra vienas iš mano „Juodųjų gobelenų“ serijos. Ją sudarys keletas darbų, kuriuose bandau pavaizduoti pačius dramatiškiausius Lietuvos istorijos motyvus. Vienas tų istorijos motyvų - šiandien prieš jus: Vytautas, visą gyvenimą paaukojęs Lietuvai, troško ją matyti savarankišką ir todėl nusprendė karūnuotis. Tačiau dėl kai kurių aplinkybių jam tai padaryti nepavyko. Tad šis motyvas yra labai dramatiškas, labai įdomus ir aš šiame belaukiančiame Vytaute matau ir platesnę metaforą: Lietuvą, laukiančią. Laukiančią savo valstybingumo pripažinimo, paskui įtvirtinimo. O ir kiekvienas žmogus yra kažko laukiantis, turintis savo iliuzijų, vilčių. Deja, ne visos išsipildo.

Pora žodžių apie paveikslo siužetą. Kairėje paveikslo pusėje raudona mantija apsigaubęs – Vytautas. Mėlyna figūra dešinėje – Jogaila, apsuptas vyskupų. Tarp jų – Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, išgelbėjęs Jogailos gyvybę Žalgirio mūšyje ir dėl to vėliau padaręs labai didelę karjerą. Jis buvo tas žmogus, kuris labiausiai priešinosi Lietuvos atsiskyrimui nuo Lenkijos. Ir iš esmės jo iniciatyva ir buvo ta Vytauto karūna sulaikyta. Nugvelbtą Vytauto karūną jis slepia po kardinolo mantija.

Pradžioje maniau, kad paveiksle, tarp Vytauto ir Jogailos, bus stalas. Paskui stalas virto altoriumi. Tai Vytauto gyvenimo altorius, Lietuvai skirtas. O po tuo altorium besiraitanti viduramžių būtybė - grilius. Taip būdavo vaizduojamos pabaisos, o mano paveiksle ji tampa klastos metafora.

Paveikslo viršuje – liepsnojanti Trakų madona, kurią Bizantijos imperatorius padovanojo Vytautui kaip jo reikšmės pasauliui pripažinimą“.

Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas

„Ta proga leisiu sau šiek tiek pasigirti. Toje vietoje, kur dabar Marija, autoriaus pavadinta liepsnojančia Trakų madona, autoriaus jau buvo kažkas kitkas nutapytas. Bet mudu su paveikslo rėmo autoriumi dailininku Virginijum Stančiku įpiršome Trakų Dievo Motiną. Ir nuo to paveikslas man atrodo dar įspūdingesnis.

Su gerbiamu Kazimierėnu pradėjome bendrauti prieš kelerius metus. Čia jau buvo eksponuotas jo paveikslas, skirtas Algirdo pergalei prie Mėlynųjų Vandenų. Pernai - jo „Atpildo diena“, skirta Žalgirio mūšiui. Šiandien žengėme trečią žingsnį. „Vytautas, laukiantis karūnos“ - profesoriaus dovana mūsų muziejui. Šis paveikslas atsidūrė savo vietoje amžiams. Tai mums didžiulė garbė. Priimkite, profesoriau, mūsų muziejaus kolektyvo ir visų trakiečių padėką“.

Dailininkas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius

„Man, kaip šalia stovinčiam liudininkui, belieka tiesiog stebėtis ir džiaugtis: kaip tai galėjo įvykt? Nors ir matai, nors ir akivaizdu, bet negali patikėti, kad per tokį trumpą laiką galėjo gimti tokie kūriniai. Rezultatai neįtikėtini.

Visi pamatėme, ką gali vienas žmogus. Bet kai šalia atsiranda talkininkai bendraminčiai, nuostabaus rėmo autorius ir muziejaus direktorius, kai tavo akyse pradeda žaisti drobė, medis ir pilis, tu gauni tokį emocinį smūgį, kokį mes gavome šiandien. Ir tu suvoki, ką reiškia kelių bendraminčių sąjunga. Aplinkui tave tiek daug negatyvo - ir staiga atsiranda tokie reiškiniai. Ir jie mus verčia susimąstyti, pasižiūrėt į save. Paskui apsidairyti aplink - kas šalia tavęs? Ir tuomet rasis papildomų jėgų iš savęs išspaust dar ką nors iš to, kas gražaus ir sveiko mumyse yra užkoduota“.

Meno istorikė daktarė Rasa Gečaitė

„Kai profesorius Giedrius Kazimierėnas pradėjo tapyti šiuos Lietuvos istorijai skirtus paveikslus, jie nebuvo užsakomieji paveikslai. Tai buvo jo asmeninių idėjų iniciatyvos. Mes, jo draugai ir pažįstami, tą puikiai žinojome.

Malonu, kai atsiranda tokie tandemai: Giedriaus Kazimierėno ir Virgilijaus Poviliūno - menininko ir muziejininko. Tai nepaprastai svarbu. Tai padeda tik ypatingose svajonėse atsiradusiems dalykams tapti realybe. Tad ši profesoriaus dovana Trakų piliai yra logiška tokio tandemo pasekmė“.

Nuo penktadienio G.Kazimierėno karūnuotą Vytautą saugo Trakų pilies apsauga. Bet kaip ir prieš daug šimtų metų jį saugos ir Trakų karaimai. Kiekvieną dieną bent vienas jų apeina aplink pilį. Tai šventa pareiga Vytautui, kurią jie iki šiol vykdo. Kai nebuvo į salą nutiestų tiltų, jie apiplaukdavo pilį valtimis.

G.Kazimierėnas Vilniuje turėjo kaimyną karaimą, kuris ištisas valandas galėjo pasakoti Lietuvos istoriją. O kai atėjo 1991 metų sausio 13-oji, profesoriaus kaimynas pasiėmė savo šautuvėlį ir išėjo prie Seimo. Lietuvos ginti.

Gal, sakau, G.Kazimierėnas todėl ir patikėjo savo Vytautą Trakų piliai?

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/fkauzonas_vytautui_grazinta_karuna/