F.Kauzonas: Vytautui grąžinta karūna

 

Giedrius Kazimierėnas „Vytautas, laukiantis karūnos“

Tai, kas įvyko penktadienio pavakarę Trakų pilyje, Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius, pavadino vienu svarbiausių kultūros įvykių „jeigu ne Lietuvoje, tai Trakuose garantuotai“. Pilies salėje, kuri kažkada buvo skirta kunigaikštienei, pristatytas tapytojo profesoriaus Giedriaus Kazimierėno paveikslas „Vytautas, laukiantis karūnos“. Dalyvavo keliasdešimt kultūrai ir istorijai neabejingų žmonių.

Sveikindamas savo kolegą tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pasakė: „Šiandien šiuo savo paveikslu Giedrius Kazimierėnas uždėjo karūną Vytautui. Sveikinu - pagaliau Vytautas su karūna“.

Ta proga sveikinimo, o gal greičiau asmeninio džiaugsmo, kalbas pilyje sakė Trakų istorijos muziejaus direktorius V.Poviliūnas, profesorius G.Kazimierėnas, meno istorikė daktarė Rasa Gečaitė, dailininkas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius, Seimo narė Dangutė Mikutienė.

„Respublikos“ skaitytojui siūlau keletą Vytauto „karūnavimo“ proga išsakytų minčių.

Profesorius Giedrius Kazimierėnas

„Dar mokinukas, patekęs į Trakų pilį, netekau žado. Žiūrėjau į tą stebuklą. Niekada nesvajojau, kad ateis tokia diena, kai aš joje pakabinsiu savo paveikslą. Ir štai ta diena ėmė ir atėjo.

Šis darbas yra vienas iš mano „Juodųjų gobelenų“ serijos. Ją sudarys keletas darbų, kuriuose bandau pavaizduoti pačius dramatiškiausius Lietuvos istorijos motyvus. Vienas tų istorijos motyvų - šiandien prieš jus: Vytautas, visą gyvenimą paaukojęs Lietuvai, troško ją matyti savarankišką ir todėl nusprendė karūnuotis. Tačiau dėl kai kurių aplinkybių jam tai padaryti nepavyko. Tad šis motyvas yra labai dramatiškas, labai įdomus ir aš šiame belaukiančiame Vytaute matau ir platesnę metaforą: Lietuvą, laukiančią. Laukiančią savo valstybingumo pripažinimo, paskui įtvirtinimo. O ir kiekvienas žmogus yra kažko laukiantis, turintis savo iliuzijų, vilčių. Deja, ne visos išsipildo.

Pora žodžių apie paveikslo siužetą. Kairėje paveikslo pusėje raudona mantija apsigaubęs – Vytautas. Mėlyna figūra dešinėje – Jogaila, apsuptas vyskupų. Tarp jų – Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, išgelbėjęs Jogailos gyvybę Žalgirio mūšyje ir dėl to vėliau padaręs labai didelę karjerą. Jis buvo tas žmogus, kuris labiausiai priešinosi Lietuvos atsiskyrimui nuo Lenkijos. Ir iš esmės jo iniciatyva ir buvo ta Vytauto karūna sulaikyta. Nugvelbtą Vytauto karūną jis slepia po kardinolo mantija.

Pradžioje maniau, kad paveiksle, tarp Vytauto ir Jogailos, bus stalas. Paskui stalas virto altoriumi. Tai Vytauto gyvenimo altorius, Lietuvai skirtas. O po tuo altorium besiraitanti viduramžių būtybė - grilius. Taip būdavo vaizduojamos pabaisos, o mano paveiksle ji tampa klastos metafora.

Paveikslo viršuje – liepsnojanti Trakų madona, kurią Bizantijos imperatorius padovanojo Vytautui kaip jo reikšmės pasauliui pripažinimą“.

Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas

„Ta proga leisiu sau šiek tiek pasigirti. Toje vietoje, kur dabar Marija, autoriaus pavadinta liepsnojančia Trakų madona, autoriaus jau buvo kažkas kitkas nutapytas. Bet mudu su paveikslo rėmo autoriumi dailininku Virginijum Stančiku įpiršome Trakų Dievo Motiną. Ir nuo to paveikslas man atrodo dar įspūdingesnis.

Su gerbiamu Kazimierėnu pradėjome bendrauti prieš kelerius metus. Čia jau buvo eksponuotas jo paveikslas, skirtas Algirdo pergalei prie Mėlynųjų Vandenų. Pernai - jo „Atpildo diena“, skirta Žalgirio mūšiui. Šiandien žengėme trečią žingsnį. „Vytautas, laukiantis karūnos“ - profesoriaus dovana mūsų muziejui. Šis paveikslas atsidūrė savo vietoje amžiams. Tai mums didžiulė garbė. Priimkite, profesoriau, mūsų muziejaus kolektyvo ir visų trakiečių padėką“.

Dailininkas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius

„Man, kaip šalia stovinčiam liudininkui, belieka tiesiog stebėtis ir džiaugtis: kaip tai galėjo įvykt? Nors ir matai, nors ir akivaizdu, bet negali patikėti, kad per tokį trumpą laiką galėjo gimti tokie kūriniai. Rezultatai neįtikėtini.

Visi pamatėme, ką gali vienas žmogus. Bet kai šalia atsiranda talkininkai bendraminčiai, nuostabaus rėmo autorius ir muziejaus direktorius, kai tavo akyse pradeda žaisti drobė, medis ir pilis, tu gauni tokį emocinį smūgį, kokį mes gavome šiandien. Ir tu suvoki, ką reiškia kelių bendraminčių sąjunga. Aplinkui tave tiek daug negatyvo - ir staiga atsiranda tokie reiškiniai. Ir jie mus verčia susimąstyti, pasižiūrėt į save. Paskui apsidairyti aplink - kas šalia tavęs? Ir tuomet rasis papildomų jėgų iš savęs išspaust dar ką nors iš to, kas gražaus ir sveiko mumyse yra užkoduota“.

Meno istorikė daktarė Rasa Gečaitė

„Kai profesorius Giedrius Kazimierėnas pradėjo tapyti šiuos Lietuvos istorijai skirtus paveikslus, jie nebuvo užsakomieji paveikslai. Tai buvo jo asmeninių idėjų iniciatyvos. Mes, jo draugai ir pažįstami, tą puikiai žinojome.

Malonu, kai atsiranda tokie tandemai: Giedriaus Kazimierėno ir Virgilijaus Poviliūno - menininko ir muziejininko. Tai nepaprastai svarbu. Tai padeda tik ypatingose svajonėse atsiradusiems dalykams tapti realybe. Tad ši profesoriaus dovana Trakų piliai yra logiška tokio tandemo pasekmė“.

Nuo penktadienio G.Kazimierėno karūnuotą Vytautą saugo Trakų pilies apsauga. Bet kaip ir prieš daug šimtų metų jį saugos ir Trakų karaimai. Kiekvieną dieną bent vienas jų apeina aplink pilį. Tai šventa pareiga Vytautui, kurią jie iki šiol vykdo. Kai nebuvo į salą nutiestų tiltų, jie apiplaukdavo pilį valtimis.

G.Kazimierėnas Vilniuje turėjo kaimyną karaimą, kuris ištisas valandas galėjo pasakoti Lietuvos istoriją. O kai atėjo 1991 metų sausio 13-oji, profesoriaus kaimynas pasiėmė savo šautuvėlį ir išėjo prie Seimo. Lietuvos ginti.

Gal, sakau, G.Kazimierėnas todėl ir patikėjo savo Vytautą Trakų piliai?

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/fkauzonas_vytautui_grazinta_karuna/

R. Stankevičius „Valstybė, orientuota į pinigus, neturi teisės egzistuoti“

Giedrius Kazimierėnas

Dailininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, vienas žymiausių dabartinės lietuvių intelektualiosios tapybos meistrų Giedrius KAZIMIERĖNAS Trakų piliai įteikė naują savo paveikslą „Vytautas, laukiantis karūnos". Jame – neviltimi ir išdavyste dvelkianti, LDK didybės pabaigą fiksuojanti scena. Su menininku, jau daugelį metų savo drobėse atkuriančiu didingas Lietuvos istorijos akimirkas, kalbamės apie nūdienos Lietuvą – jos grėsmes ir viltis.

– Šiais laikais, kai globalizacijos skersvėjai iš tautos sąmonės palengva išpučia vertybes, gerbtinų asmenybių vardus, istorines datas, savųjų kūrinių siužetais jūs tarsi stojate j kovą už tautinės savimonės ir autentiškų tautos bruožų išsaugojimą – primindamas bet kokius orientyrus prarandančiai tautai jos šaknis ir šventas pareigas. Tai darote sąmoningai?

– Be abejo, sąmoningai. Visose kultūros srityse šis mūšis vyksta, tik nežinau, ar daug tebėra karių, kurie ne už save, o už Lietuvą kaunasi. Tačiau karys vis tiek turi atlikti savo pareigą nesidairydamas, ar daug turi bendražygių, ar yra vilties laimėti, – jis iki galo privalo ginti savąją šalį ir savus idealus.

Matau, kaip Lietuva tirpsta, suprantu, kad gali ir visiškai ištirpti, todėl savąjį paveikslų ciklą istorine Lietuvos tematika tęsiu jau dešimt metų – kad ir neįstengdamas pristabdyti tirpimo proceso, tai bent jau palikdamas kultūrinius savojo laiko ženklus, bylojančius, kad apskritai buvome. Bent knygose, bent istorijoje, bent kieno nors sąmonės pakraštėlyje. Man baisu, kad galime išnykti taip ir nespėję atsistoti ant kojų po visų šiurpių okupacijų.

Lietuvos likimas visuomet buvo ir tebėra sudėtingas. Baltų kultūra siekia tūkstančius metų, o valstybė, nuo Mindaugo laikų pasiekusi imperijos lygį, po Vytauto mirties pradėjo tirpti ir tas tirpimas tęsiasi iki šių dienų. Po šimtmečius trukusių okupacijų juk ir taip sunku tautai, valstybei atsistoti ant kojų, o dar ta globalizacija, pakertanti šaknis, dar tas neaiškus ir garsiai neišsakytas ES didžiųjų valstybių požiūris į mažų tautų likimą šiame darinyje... Turbūt natūralu, kad visa tai nulėmė mano intuityvų norą ginti gimtąjį lizdą.

– Žinoma, už nacionalinį lietuvių orumą budinančius paveikslus lageryje, ko gero, būtumėte atsidūręs ir sovietiniais laikais, bet ar nestebina, kad per okupacijos laikotarpi vertybių nepraradome, o dabar, būdami laisvi, pametame?

Kai aš kalbu apie tirpstančią Lietuvą, turiu omeny ne tik emigraciją, kuri manau, jau yra tirpsmo pasekmė, o ne priežastis, – pirmiausia kalbu apie tirpsmą, vykstantį lietuvių tautos sąmonėje ir širdyse. Tas tirpsmas prasidėjo nuo tada, kai Jogaila, paimdamas Jadvygą į žmonas, kaip kraitį jai atidavė visą Lietuvos imperiją. Tai, suprantama, buvo daroma ne iš geros valios – vienoje pusėje kilo Maskva ir reikėjo vienyti jėgas su Lenkija prieš ją atsilaikyti, kitoje taip elgtis spaudė „šaunieji" Lietuvos bajorai, dėl privilegijų spjovę į savo valstybę ir užsimanę žūtbūt prisijungti prie Lenkijos.

– Dabartinis Seimas, ko gero, tiesioginiai tų „šauniųjų" bajorų palikuonys?

– Suprantu, patogu taip sakyti. Tiesa yra nepalyginti kartesnė – mes visi esame tų „šauniųjų" bajorų palikuonys, besikliaujantys jų prioritetais – gebantys vertinti tik materialinį turtą. Kai labai ant mūsų pačių supykstu, rėžiu garsiai: „Baudžiauninkų valstybė". Išties apmaudu, kad neturime išsiugdę idealistų, kuriems idėja būtų svarbesnė nei pinigai, Lietuva – nei asmeninė gerovė. Dominuojantis dabartinės visuomenės požiūris: „Valstybė yra nepalyginti mažiau svarbus dalykas nei mano piniginė ir mano kėdė". Štai čia ir yra visų mūsų dramų ištakos. Juk pamatinė valstybės egzistavimo sąlyga – visuomenės suvokimas, kad bendras interesas yra svarbiau už asmeninį. Ir nereikia už kiekvieną judesį laukti honoraro, algos ir medalių. Mūsų pastangoms turėtų pakakti motyvo: „Nes Lietuvai to reikia". Štai tokiu požiūriu besikliaujančių žmonių šiandien Lietuvoje kaip niekada maža.

O sovietinius laikus labai gerai atsimenu, todėl niekada nesutiksiu, kad anuomet buvo vien raunama ir naikinama. Sovietiniais laikais idealizmo ir idealistų mūsų tautoje buvo nepalyginti daugiau nei šiandien. Menu save anais laikais – su bičiuliais diskutuodavome apie kultūrą, apie menus, filosofines idėjas... Kad būtume kalbėję apie pinigus – nepamenu, nors gyvenome puspadžiu, vos vos mamų uogienėmis iki mėnesio pabaigos pratraukdami. Tačiau kalbėtis apie pirkimus, pardavimus, uždarbius ir honorarus buvo žemiausias lygis. O dabar? Dailininkai kalbasi vien apie tai, kaip, kur ir už kiek ką pavyko parduoti... Šiandien visuotinai tvirtinama, kad lietuvybė anuomet buvo nuožmiai puolama. Bet ar tai tiesa turint omeny, kad lietuvių dailininkai sugebėjo suformuoti lietuvišką dailės mokyklą, Justinas Marcinkevičius savąją trilogiją sugebėjo išleisti?..

– Norite pasakyti, kad bėgda­mi nuo sovietų imperijos į ES pa­taikėme nuo vilko ant meškos?

– Ne. Noriu pasakyti, kad meška tupi mūsų pačių viduje. Sovietiniais laikais buvo truputis demok­ratijos ir tvirtas kumštis šalia, užtikrinantis, kad vieni ar kiti dalykai – ne tik ideologiniai, bet ir moraliniai, humaniškieji – būtų privalomi kiekvienam. Tuomet dūsaudami manėme, kad vienintelis dalykas, trukdantis Lietuvai skleisti sparnus ir skristi, – Maskva. Tačiau atėjo metas ir Maskvos režimo nebeliko. Tad kodėl neskrendame? O todėl, kad mūsų siela – jau nebe erelio, o žąsino. Mums tik lesalo bereikia. Nemokamai ir kuo daugiau. Veltui mes apskritai neskraidome – pirmiausia honoraras, o jau tik paskui skrydis.

Argi ES dėl šito kalta? Mes tiesiog neturime tų savybių, kurias apibūdindami save labiausiai ryškiname – neturime nei to lietuviško mentaliteto, nei iš protėvių paveldėtų moralės nuostatų, nei savos ideologijos, nei tautinės savigarbos. Tokie būdami ir buvome praryti sovietų imperijos, tačiau gavome puikią progą to nepripažinti ir net nepastebėti – okupacija mums buvo palanki terpė manyti apie save tai, ką rašo knygos, o ne tai, kokie esame iš tikrųjų. Tad imperijai žlugus ir Lietuvai atgavus laisvę, ūmai atsiskleidėme „visu grožiu" - paaiškėjo, kad mumyse niekada ir nebuvo nei to kario, nei to patrioto, nei to idealisto. Reikia pripažinti, kad mums pritrūko tvirtumo saviesiems idealams išsaugoti. Praskydome vos dingus tam minėtam kumščiui, vos patekus į kapitalistinę sistemą, kur perkama viskas, ką tik pats sutinki parduoti. Tad štai -savaisiais veiksmais Lietuva pasakė, kad pinigas jai svarbiau negu bet kokie idealai. Tokia tikroji mūsų moralė. Visai nepanaši į tą, kurią skelbiamės turį. Tokie žmonės, kokie mes esame, nenusipelno teisės turėti savo valstybę. Tokia valstybė nereikalinga nei mums, nei pasauliui. Juk ką pasauliui gali pasakyti, ar parodyti valstybė, kuriai pinigai yra svarbiausia? Nieko, išskyrus savo godulį ir sumas.

– Vadinasi, mūsų žūtis neišvengiama? Nejaugi nėra jokios vilties?

Yra. Reikia sugrįžti prie dvasinių vertybių ir jų pagrindu imti formuoti savo valstybę. Atsisėski me ir dar kartą perskaitykime Lietuvos himno žodžius – ten yra visos mums reikalingos dominantės: tiesa, šviesa, meilė...

Žinoma, būtina sukurti ir nacionalines vertybes puoselėjančią tautinę mokyklą, tačiau net ne nuo to reikia pradėti – kiekvienam nuo savęs. Kaip mes galime sukurti efektyvią švietimo sistemą, jei neturime jokių siekiamybių. Štai su pompastiškomis gaidelėmis minime Meilės Lukšienės šimtmetį, o tuo pat metu mokymo sistemą kuriame visiškai nuneigdami esminius jos tautinės mokyklos principus.

Dabar sistemos esmė – mokinio krepšeliai. O ką tai reiškia? Vėlgi pinigus. Valstybė kaip pagrindinį švietimo reformos tikslą iškėlė galimybę atsikratyti finansinės atsakomybės dėl švietimo. Tai kilnus, Lietuvos ateitį kuriantis tikslas? Todėl natūralu, kad ši sistema žlunga, o jos aukomis tampa ištisos vaikų kartos. Jei mes norime kurti valstybę, akivaizdu, kad būtina didžiausią svarbą teikti švietimui ir į jį investuoti. Dabar iš švietimo daromas biznis, o jaunosios Lietuvos kartos ciniškai grąžinamos j balanos gadynę.

Dar viena pasaka be galo yra apie tai, kad Lietuva vieniems ar kitiems dalykams neturi pinigų. Tačiau ši pasakaitė ima nebeveikti, nes tai, ką matome tikrovėje, nuolat ją paneigia. Kaip gali vadovybė kartoti, kad kultūrai neturi pinigų, jei matėme, kaip VEKS projektui buvo atsainiai mestelėta 500 mln. litų? Įsivaizduojate – pusė milijardo? Turint tokią sumą, protingai ir sąžiningai su pinigais elgiantis, galima neįtikėtinai daug nuveikti. O ji prapuolė be pėdsakų.

Mūsų problema išties yra ne pinigai, o gobšumas, mentalitetas ir absoliutus šlykštus egoizmas. Šiems dalykams kerojant, į Lietuvą būtų galima įmerkti visas ES lėšas – jos lygiai taip pranyktų be pėdsakų, o vadovybė sakytų tą patį: „Problemų išspręsti nepajėgiame dėl pinigų stygiaus".

– Jūsų paveikslas „Vytautas, laukiantis karūnos" kalba apie istorinę akimirką, kai žemės susvyravo po Lietuvos kojomis. Simboliška, kad jį nutapėte ir Trakų piliai padovanojote būtent šiandien – panašiu emociškai metu?

– Karūna būtų užtikrinusi būtinybę Europai skaitytis su Lietuva. Vytautas svajojo Lietuvą matyti kaip galingą nepriklausomą valstybę. Todėl lenkai žūtbūt sumanė karūną pagrobti. Su savo svajone, su savo idealu Vytautas buvo paliktas vienas - išduotas tiek sąjungininkų, kokiais dėjosi lenkai, tiek savų – bajorijos, perbėgusios į dosnesnią­ją pilvui pusę. Šiandien Lietuva taip pat laukia savosios „karūnos" – dienos, kai lietuvių tauta atras savąjį stuburą.

Be abejo, tai simboliška. Tačiau simboliška yra ir tai, kad ant neveikiančio sostinės kino teatro nupieštus grafičius įvairios televizijos rodė net po keletą kartų, o štai į Trakų pilį, į trejus metus tapyto „Vytauto, laukiančio karūnos" pristatymą neatvyko nė viena, nors kviečiau visas. Joms tai pasirodė nesvarbu.

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/valstybe_orientuota_i_pinigus_neturi_teises_egzistuoti/

F.Kauzonas: Kultūros sostinės vietoj kultūros

Sostinių esti visokių. Didelių ir mažų, laikinų ir amžinų, sostinėmis apsišaukusių, istorijos ar valdžios nustatytos rotacijos būdu jomis tapusių. Ir net susapnuotų sostinių būna. Bet aš turiu galvoje visai ne Gedimino sapną.

Susapnuotos kultūros sostinės

Tik prašyčiau nemanyti, kad rašysiu apie žaidimą farsą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS). Jau tiek prirašyta. Ir žurnalistai rašė, ir prokurorai, ir valstybės kontrolės darbuotojai. Ir kas iš to? Tik vienas Dievas žino, ar daugiau pinigėlių fejerverkais jam į langus iššaudyta, ar pro įvairius vamzdžius kažkam į kišenes sutekėjo. Labai atsiprašau taip ir nepasodintų kai kurių VEKS veikėjų profesionalų ir savamokslių pinigų mėgėjų, kad jų europinį renginį pavadinau farsu, bet tai, ką turėjau progos savo akimis regėti ir ausimis girdėti, kitaip nei „farsas“ vadinti nesiryžčiau.

Manau, šiandien būtų svarbiau žvilgtelėti į Lietuvos kultūros sostines. Nuo 2008-ųjų tokiu titulu spėjo pasidžiaugti Zarasai, Plungė, Ramygala, Šilutė ir Anykščiai. Vieniems labiau pavyko, kitiems mažiau. Svarbiau, ko gero, kitkas – tendencija: kuo mažiau Lietuvoje kultūros, tuo populiaresni tampa tokie žaidimai farsai. Šiandien jau kiekvienas Lietuvos miestas ar miestelis gali apsišaukti kultūros sostine. Tai padaryti leidžia kultūros ministro Arūno Gelūno 2010 m. lapkričio 24 d. įsakymas labai nelauktu pavadinimu – „Dėl priemonės „Lietuvos kultūros sostinė“ dalinio finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų taisyklių patvirtinimo“.

Pasirodo, tapimas Lietuvos kultūros sostine yra priemonė tam tikrai sumelei („daliniam finansavimui iš valstybės biudžeto lėšų“) gauti. Tau, miesteliui ar miestui (išskyrus Vilnių – jis jau „prisifinansavo“), tereikia išguldyti ant popieriaus savo fantazijas, ką padarytum, jeigu tave paskelbtų sostine. Ir kuo tavo fantazijos bus įtikinamesnės, tuo daugiau vilčių kukliam „daliniam finansavimui“, o podraug ir kultūros sostinės titului gauti.

Viskas tarsi ir teisinga. Tik kur garantija, kad, pavyzdžiui, tau, Panevėžy ar Balbierišky, pavyks savo fantazijas, savo sapną realizuoti. O sostine būti tu jau pasmerktas, jeigu tavo sapnas ar tavo blefas laimėjo konkursą pinigėliams gauti.

Tikrosios sostinės

Lietuva visada turėjo miestų ir miestelių, kurie drąsiai galėjo vadintis Lietuvos kultūros sostinėmis. Klaipėda, pavyzdžiui, iš kultūrinės provincijos ėmė virsti Lietuvos kultūros sostine, kai prieš keturis dešimtmečius prie jos vairo stojo Alfonsas Žalys ir Jonas Gureckas, o buvęs ilgametis kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis į Klaipėdą atvyko vadovauti Šiaulių pedagoginio instituto, o po poros metų – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetams.

Kai Zigmantas Dokšas su bendraminčiais dailininkais, architektais, sukviestais iš visos Lietuvos, ir grožį į savo kiemus ir pirkias įsileidusiais kaimiečiais pavertė Juknaičius – kaimą pelkėje – gražiausia Lietuvoje, o galbūt ir visoje Tarybų Sąjungoje gyvenviete, Juknaičiai ištisus dešimtmečius drąsiai galėjo vadintis kultūros sostine. Bet ne tuomet, kai Dokšas dar tik sapnavo, o kai tai virto realybe.

Nežinau, ar rasis Lietuvoje žmogus, kuris paskutiniu metu išvydęs Telšius suabejotų, kad jie šiandien yra kultūros sostinė. O Druskininkai, o Šilutė, o dar ne viena dešimtis miestų, ypač miestelių, tyliai puoselėjančių grožį ir kultūrą? Ir ta kultūra nesusapnuota, nesublefuota.

Ką Panevėžys sodins sostinės sostan?

O Panevėžys? Porą dešimtmečių žiūrėti Juozo Miltinio pastatytų spektaklių suvažiuodavo daugybė žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, iš visos Tarybų Sąjungos. Štai tada Panevėžys buvo nekarūnuota Lietuvos kultūros sostinė. Deja, tokį titulą jis gaus tik kitais metais. Pagaliau pripažino... Jau išrinktas sostinės logotipas: SOSTAS! Valio. Kokia sostinė be sosto. Tik ką į tą sostą Panevėžys šiandien sodins. Maestro Miltinį? Vėlu. Jis jau sėdi. Bronziniame paminkle. Savo amžinajame soste. Prie teatro. Sėdi ir mąsto.

Tai gal Panevėžį išgarsinusiam ir Miltinio vardu pavadintam teatrui atiteks sostas? Irgi vėlu. Jis irgi jau sėdi. Kalioše. Paskendęs intrigose ir vis gilėjančioje kūrybos krizėje.

Negi į sostą sodins Bruną? Tą pusės metų juodą kaip degutas škotų terjerą. Jį kultūringoji Panevėžio visuomenė išrinko panašiausiu į Miltinio šunelį Arielį. O „Panevėžio balsas“ ta proga publikavo tokią giliai savotišką fotografiją: pirmame plane konkurso nugalėtojas Brunas, už jo - soste bronzinis Miltinis, o fone - Panevėžio dramos teatras. Kaliošo nematyt. Brunas ir Miltinis profiliais - kad skaitytojas negalėtų nepastebėti stačių Bruno ausyčių, derančių su pašiauštais Miltinio plaukais, it nedidukais ragučiais. O ir barzdelės abiejų dera. O kad skaitytojui viskas būtų absoliučiai aišku, dar ir tekstu parašoma: „Šuo primena maestro“.

Tai šitas Panevėžys kitais metais bus Lietuvos kultūros sostinė? Reikės - ir bus. Tikrai bus, nes jis laimėjo ministro Gelūno paskelbtą sapnų konkursą.

Kiaulės šiemetės sostinės centre

Palanga man visada buvo kultūros sostinė. Kol Basanavičiaus gatvė, tradicinė aukščiausios klasės promenadų vieta, nevirto balaganu. Todėl išpažįstantys tikrosios Palangos dvasią į Basanavičiaus gatvę užsuka tik pamatuoti „temperatūros“ - iki kokio laipsnio ta dvasia yra kritusi.

Matuoju ir aš. Matuoju su viltimi: paskutinė rugpjūčio savaitė, sezono pabaiga. Sezono – taip, balagano – nė velnio. Rusiškas bumcikas klykia iš beveik kiekvieno baro, kavinės ir net suvenyrų parduotuvės – savo decibelais kiekvienas iš paskutiniųjų stengiasi prarėkti kaimyną. Šalia manęs eina simpatiška porelė, kalbanti lengvai girdimu maskvietišku akcentu. „Lietuviai idiotai, – sako maskvietė maskviečiui, – jie tikriausiai mano, kad mes į Palangą atvažiuojame rusiško popso klausytis“. Ir aš negaliu prieštarauti, mes – tikrai idiotai. Tai dar ačiū Dievui, juodu nežino, kad šiemet Palanga – Lietuvos kultūros sostinė ir kad viena svarbiausių sąlygų ja tapti: projektas, pateiktas kultūros sostinės konkursui, turi „prisidėti prie miesto tapatybės ir įvaizdžio kūrimo“. Tik ką bendra balaganas turi su Palangos tapatybe? Užtat kaip garsiai jis Palangos įvaizdį formuoja!

O būdavo būdavo... Su giliu atodūsiu tuos laikus dar mena seni palangiškiai. Jų vis mažiau ir mažiau. Netrukus ir visai nebeliks. Ir niekas tų laikų, tos Palangos dvasios jau nebemins. Geros dešimties ją dar menančių klausiau: ar pajutote, kad Palanga šiemet – Lietuvos Kultūros sostinė? Kur tau – nė vienas! Renginių, girdi, gal ir daugiau, tačiau jie kažkokie nekoordinuoti, be sistemos. O ir jų reklama - kažkokie laikraštinio popieriaus lapeliai ant stulpų. O vienas, turėjęs garbės pabendrauti su čia dažnai viešėdavusiu Juozu Baltušiu, kultūros sostinę įvertino kadaise jam pasakyta klasiko fraze: „Trepsėjimo daug, bet polkos nėra“.

Pamenu, prieš 40 metų su savo tiesioginiu šefu Lietuvos kultūros ministro pavaduotoju Vytautu Jakelaičiu atvykome į Maskvą kaulyti Lietuvos kultūros žmonėms specializuotų turistinių kelionių į užsienį. Atveriame TSRS kultūros ministerijos Užsienio reikalų valdybos duris, o už jų – skandalas: visi bėgioja koridoriais it pamišę. Ogi, pasirodo, iš komandiruotės grįžo ministrė Furceva ir sužinojo, kad Maskvos cirkas išvažiavo gastrolių į Vieną, su kitais cirko artistais pasiėmęs ir keletą dresiruotų kiaulių. „Su kiaulėmis, – sušuko ministrė, – į Europos kultūros sostinę? Sustabdyt traukinį! Iškraustyti kiaules!“ Suskubo. Kiaulės iš traukinio buvo iškraustytos prieš pat Tarybų Sąjungos valstybinę sieną. Furcevai tada pavyko Europos kultūros sostinę išgelbėti nuo tarybinių kiaulių.

O Lietuvos kultūros sostinės Palangos nuo kiaulių išgelbėti nepavyko. Basanavičiaus gatvė ir šiemet iki vidurnakčio žviegė visomis pasaulio kalbomis. Gal duos Dievulis proto bent Panevėžiui kitais metais Lietuvos kultūros sostinės sostan nepasodinti šuns?

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/fkauzonas_kulturos_sostines_vietoj_kulturos/